(žmogaus teisių dokumentai, sutartys, tarptautinių organizacijų rekomendacijos, ataskaitos)
1.1. Konvencija dėl pabėgėlių statuso (1951)
Anotacija: 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje šalių narių priimta Konvencija dėl pabėgėlių statuso. Šioje Konvencijoje numatomos teisės asmenų, kurie dėl tam tikrų įvykių iki 1951 m. sausio 1 d. ir visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios piliečiai ar nuolatiniai gyventojai jie yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Konvencijoje apibrėžiamos pabėgėlių teisės į darbą, švietimą, socialinę rūpybą bei kitos teisės. Lietuvoje ši Konvencija įsigaliojo 1997 m. liepos 27 d. Konvencija įpareigoja Lietuvą užtikrinti pabėgėlių teises pagal šios Konvencijos numatytas nuostatas. Konvencija yra kertinis dokumentas pabėgėlių teises ginančioms organizacijoms, prižiūrinčioms ar advokataujančioms, kad valstybės institucijos vykdytų tarptautinius įsipareigojimus, taip pat ir valstybinėms organizacijoms, kurių mandatas numato pabėgėlių teisių užtikrinimą – tiek įstatymų leidimo, tiek jų vykdymo lygmenimis. Taip pat ši Konvencija yra esminis dokumentas organizacijoms, vykdančioms visuomenės informavimo funkciją – šviečiant Lietuvos visuomenę apie įsipareigojimus pagal šią Konvenciją. Tai gali padėti skatinant palankesnį visuomenės požiūrį į pabėgėlius.
1.2. Protokolas dėl pabėgėlių statuso (1966)
Anotacija: 1966 m. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje šalių narių priimtas Protokolas dėl pabėgėlių statuso. Kadangi 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso šis statusas apribotas tik asmenims, patekusiems į tam tikrus įvykius iki 1951 m. sausio 1 d., 1966 m. priimtas ir 1967 m. įsigaliojęs Protokolas dėl pabėgėlių statuso panaikino šį laikiškumą, numatytą Konvencijoje, ir numatė pabėgėlių apibrėžimą, kaip asmenų, kurie dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios piliečiai ar nuolatiniai gyventoja jie yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Taip pat prie Protokolo prisijungusias šalis Protokolas įpareigoja teikti informaciją Jungtinėms Tautoms bei jų agentūroms apie šio Protokolo įgyvendinimą ir pabėgėlių statusą šalyje. Lietuvoje šis Protokolas įsigaliojo 1997 m. balandžio 28 d. Jis įpareigoja Lietuvą vykdyti Protokolo numatytas nuostatas. Tai yra kertinis dokumentas pabėgėlių teises ginančioms organizacijoms, prižiūrinčioms ar advokataujančioms, kad valstybės institucijos vykdytų tarptautinius įsipareigojimus, taip pat ir valstybinėms organizacijoms, kurių mandate numatomas pabėgėlių teisių užtikrinimas – tiek įstatymų leidimo, tiek jų vykdymo lygmenimis. Taip pat šis Protokolas yra esminis dokumentas organizacijoms, vykdančioms visuomenės informavimo funkciją – šviečiant Lietuvos visuomenę apie įsipareigojimus pagal šią Konvenciją. Tai gali padėti skatinant palankesnį visuomenės požiūrį į pabėgėlius.
1.3. Europos migracijos darbotvarkė
Anotacija: Europos migracijos darbotvarkėje numatomi pagrindiniai principai pabėgėlių migracijai valdyti – neatidėliotini veiksmai, pabėgėlių paskirstymas, perkraustymas, efektyvi integracija bei kiti principai. Ši darbotvarkė yra pirmas konsoliduotas dokumentas, apibrėžiantis principus pabėgėlių srautams valdyti Europos Sąjungos mastu ir tuo būdu reikšmingas šaltinis pabėgėlių priėmimo klausimu Lietuvoje. Pirmiausia ši darbotvarkė yra aktuali organizacijoms, kurios planuos ir formuos biudžetą pabėgėliams priimti ir integruoti.
1.4. Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacijos praktinis vadovas dėl procedūrų ir kriterijų, apibrėžiant pabėgėlio statusą (2011)
Anotacija: 2011 m. Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacijos praktinis vadovas dėl procedūrų ir kriterijų, apibrėžiant pabėgėlio statusą, nėra teisiškai įpareigojantis, bet yra praktiškai papildantis 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso bei 1966 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso. Praktinis vadovas išleistas kaip pagalbinė priemonė šalims, interpretuojant Konvencijos ir Protokolo nuostatas, nustatant pabėgėlio statusą. Praktiniame vadove pateikiami pavyzdžiai, kaip interpretuoti baimę būti persekiojamam dėl religijos ar politinės nuomonės bei kitas nuostatas, įtvirtintas minėtuose Konvencijoje ir Protokole. Todėl praktinis vadovas yra naudingas šalies institucijoms, apibrėžiančioms pabėgėlio statusą. Šis praktinis vadovas yra svarbus dokumentas įstatymų leidėjams, priimantiems įstatymus, susijusius su 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei 1966 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso įgyvendinimu nacionaliniu lygmeniu. Taip pat šis praktinis vadovas yra svarbus pabėgėlių teises ginančioms organizacijoms, prižiūrinčioms ir advokataujančioms, kad valstybės institucijos vykdytų tarptautinius įsipareigojimus.
1.5. Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacijos vadovas dėl tarptautinės apsaugos (2015)
Anotacija: 2015 m. Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacijos vadovas dėl tarptautinės apsaugos papildo 2011 m. Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacijos praktinį vadovą dėl procedūrų ir kriterijų, apibrėžiančių pabėgėlio statusą. 2015 m. vadovas pateikia išsamią analizę „prima facie“ būdo, apibrėžiant pabėgėlio statusą. Todėl praktinis vadovas yra naudingas šalies institucijoms, apibrėžiančioms pabėgėlio statusą. Šis praktinis vadovas yra svarbus dokumentas įstatymų leidėjams, priimantiems įstatymus, susijusius su 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso bei 1966 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso įgyvendinimu nacionaliniu lygmeniu. Taip pat šis praktinis vadovas yra svarbus pabėgėlių teises ginančioms organizacijoms, prižiūrinčioms, kad valstybės institucijos vykdytų tarptautinius įsipareigojimus.
1.6. Tarptautinė ekonominių migrantų (angl. migrant workers) bei jų šeimos narių teisių apsaugos konvencija (1990)
Anotacija: 1990 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje šalių narių priimta Tarptautinė migrantų darbininkų bei jų šeimos narių teisių apsaugos konvencija, kuri numato ekonominių migrantų bei jų šeimos narių judėjimo laisvę ir jų teisių apsaugą – teisę į gyvybę; teisę būti apsaugotiems nuo žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio; teisę į žodžio, tikėjimo laisvę, darbo bei kitas teises. Lietuva nėra pasirašiusi ar ratifikavusi šios Konvencijos. Nors Lietuva nėra ratifikavusi šios Konvencijos, ekonominių migrantų ir jų šeimos narių teises ginančios organizacijos rekomendaciniu pagrindu gali teikti siūlymus įstatymų leidybos institucijoms.
